Neabejotina, kad Škotijos kaledonų gentys žinojo apie galingą romėnų reputaciją dar gerokai prieš jų bandymus išplėsti savo imperijos ribas į šiaurę. 43 m. po Kr. romėnai užkariavo pietų Angliją ir kruvinai numalšino Budikos sukilimą. Tačiau nuožmūs kaledonai nusprendė, kad neketina paklusti Romos valdžiai, net jei jireiškė, kad jie turėjo kovoti!

Ji prasidėjo 79 m. po Kr., kai Romos Britanijos gubernatorius Agrikola pasiuntė laivyną ištirti ir kartografuoti Škotijos pakrantės. 83 m. po Kr. Agrikola užkariavo pietų Škotiją, o šiaurėje esančios kaledonų gentys žinojo, kad joms gresia neišvengiama invazija.

Vaizdas licencijuotas pagal Creative Commons Attribution-Share Alike 3.0 Unported licenciją. Autorius: Notuncurious

Būtent šiuo metu romėnų istorikas Tacitas rašo, kad kaledonai "ėmėsi didelio masto ginkluoto pasipriešinimo". Akivaizdu, kad suvokdami itin disciplinuotos romėnų karo mašinos galią, kaledonai taikė partizaninę taktiką, atakuodami pavienius romėnų fortus ir nedidelius kariuomenės judėjimus. Vienos netikėtos naktinės atakos metu kaledonai beveik nušlavė visą 9-ąjį legioną.išsigelbėjo tik tada, kai į pagalbą atskubėjo Agrikolos kavalerija.

84 m. po Kr. vasarą Agricola ir jo legionai įsiveržė į kaledonų žemes Škotijos šiaurės rytuose. 84 m. po Kr. žygio metu, ties vieta, kurią romėnai užrašė kaip Mons Graupius (kažkur Grampiano kalnuose, galbūt ties Bennachie prie Inverurie), kaledonai padarė lemtingą klaidą ir stojo į tiesioginį mūšį su jais.

Pasakojama, kad apie 30 000 kaledonų susidūrė su perpus mažesne romėnų armija. Taip pat rašoma, kad kaledonai turėjo pranašumą dėl aukštesnės vietovės, tačiau, kaip ir prieš 40 metų Budikė, jiems trūko romėnų legionų organizuotumo, drausmės ir karinės taktikos.

Glaudžiai susitelkusios romėnų pajėgos kovoje rėmėsi trumpu duriančiu kardu. Jų priekines gretas sudarė iš Vokietijos, Olandijos ir Belgijos pašauktos pagalbinės pajėgos, o užnugaryje laikėsi patyrę romėnų legionierių veteranai. Po to vyko kruvinos kovos ranka rankon, o vienu metu kaledonams, turintiems kiekybinę persvarą, pavyko apeiti romėnus.Romėnai, bet ir vėl į kovą stojo itin mobili romėnų kavalerija ir išgelbėjo juos.

Atrodo, kad po šio kavalerijos puolimo žlugo bet kokios kaledonų pergalės viltys, o po to sekusiose kruvinose kautynėse buvo nužudyta 10 000 vyrų. Be tų, kurie narsiai kovėsi iki galo, daugelis pabėgo į aplinkinius miškus ir kalnus, sudegindami savo namus ir nužudydami savo žmonas bei vaikus, bijodami romėnų keršto.

Kitą dieną Tacitas rašo: "...kalvos buvo apleistos, tolumoje rūko namai, o mūsų žvalgai nesulaukė nė gyvos dvasios".

Po pralaimėjimo Mons Graupio mūšyje kaledonų gentys turėjo manyti, kad jų dienos suskaičiuotos, bet tada įsikišo sėkmė. Imperatorius Domicionas įsakė Agrikolai grįžti į Romą, kad padėtų išspręsti svarbesnę karinę krizę Reino ir Dunojaus pasienyje.

Romėnai vėl įsitvirtino pietuose, o 122 m. tarp Solvėjaus ir Taino žiočių buvo pastatyta Hadriano siena, kuri nustatė šiauriausią imperijos sieną. Hadriano įpėdinis imperatorius Antoninas Pijus dar kartą pabandė pastumti sieną toliau į šiaurę tarp Forto ir Klaido upių ir pastatė savo sieną - Antonino sieną.

Antonijaus siena buvo pastatyta daugiausia propagandiniais tikslais, nes buvo manoma, kad ji išplečia imperijos ribas, tačiau jam mirus jos buvo atsisakyta, o vietoje jos pastatyta Hadriano siena.

Išskyrus nedidelius pasienio susirėmimus, šioje pasienyje įsivyravo daugiau nei šimtmetį trukęs taikos laikotarpis.

Tuo metu į šiaurę nuo sienos esančios gentys liko nepaliestos ir susivienijo į piktų tautą. Pirmą kartą piktų pavadinimas pasirodo 297 m. po Kr. ir yra kilęs iš lotynų kalbos Picti , reiškiantis "nudažyti žmonės".

Tačiau 306 m. po Kr. susivienijęs ir geriau organizuotas imperatorius Konstantinas Chloras buvo priverstas ginti savo šiaurinę sieną nuo piktų antpuolių prie Hadriano sienos. Keliuose Europos frontuose pamažu ėmė veržtis prieš galingąją Romos imperiją.

Romai silpstant, piktai darėsi vis drąsesni, kol 360 m. po Kr. kartu su airių galais pradėjo koordinuotą invaziją per Hadriano sieną. Imperatorius Julianas išsiuntė legionus, kad su jais susidorotų, tačiau tai nedavė ilgalaikio efekto. Piktų antpuoliai vis giliau ir giliau skverbėsi į pietus.

Romėnų teisėtvarkos sistema žlugo, o pati siena galiausiai buvo apleista ir 411 m. po Kr. Romėnų legionai paliko Britanijos krantus, kad susidorotų su barbarų krize pačioje imperijos širdyje. Likę romėnai-britonai pasamdė kitus barbarus - anglus ir saksus, kad šie padėtų jiems gintis nuo piktų. Taigi, paskutinis ironijos posūkis, atrodo, kad būtent škotaipatys buvo atsakingi už "Kaimynų iš pragaro" sukūrimą!