Dauguma esame girdėję apie I a. Britanijoje gyvenusią Ikėnų karalienę Budiką (Boadikėją), tačiau Kartimandua (Kartismandua) yra mažiau žinoma.

Kartimandua taip pat buvo I a. keltų lyderė, brigantų karalienė maždaug nuo 43 iki 69 m. Brigantai buvo keltų tauta, gyvenusi Šiaurės Anglijos teritorijoje, kurios centras yra dabartiniame Jorkšyre, ir teritoriniu požiūriu buvo didžiausia gentis Britanijoje.

Karaliaus Bellnorikso anūkė Kartimandua atėjo į valdžią maždaug romėnų invazijos ir užkariavimo metu. Daugiausia apie ją žinome iš romėnų istoriko Tacito, iš kurio raštų matyti, kad ji buvo labai stipri ir įtakinga lyderė. Kaip ir daugelis keltų aristokratijos atstovų, siekdama išlaikyti sostą, Kartimandua ir jos vyras Venucijus buvo nusiteikę proromėniškai ir kelis kartusTacitas ją apibūdina kaip ištikimą Romai ir "ginamą mūsų [romėnų] ginklų".

Kartimandua ištikimybė Romai buvo išbandyta 51 m. Britų karalius Karatakas, katuvelonų genties vadas, vadovavo keltų pasipriešinimui romėnams. 51 m. po Kr. sėkmingai surengęs partizaninius išpuolius prieš romėnus Velse, jis galiausiai buvo nugalėtas Ostorijaus Skapulo ir kartu su šeima ieškojo prieglobsčio pas Kartimandua ir brigantus.

Karataką romėnams atiduoda Kartimandua

Užuot suteikusi jam prieglobstį, Kartimandua liepė jį surakinti grandinėmis ir atidavė romėnams, kurie apdovanojo ją dideliais turtais ir malonėmis. Tačiau šis klastingas veiksmas nuteikė jos pačios žmones prieš ją.

57 m. Kartimandua dar labiau supykdė keltus, nusprendusi išsiskirti su Venucijumi dėl jo šarvuočio Velokato.

Paniekintas Venucijus pasinaudojo prieš romėnus nukreiptomis keltų nuotaikomis ir sukėlė sukilimą prieš karalienę. Žmonių tarpe jis buvo daug populiaresnis nei Kartimandua, todėl ėmėsi kurti sąjungas su kitomis gentimis ir buvo pasirengęs įsiveržti į Brigantiją.

Romėnai pasiuntė kohortas ginti savo klientės karalienės. Šalys buvo lygiavertės, kol atvyko Cezaris Nasica su IX Hispano legionu ir nugalėjo Venucijų. Kartimanduei pasisekė ir dėl romėnų karių įsikišimo ji vos išvengė sukilėlių paėmimo į nelaisvę.

Venucijus delsė iki 69 m., kai mirus Neronui Romoje prasidėjo didelis politinis nestabilumas. Venucijus pasinaudojo proga ir vėl puolė Brigantiją. Šį kartą, kai Kartimandua paprašė romėnų pagalbos, jie galėjo atsiųsti tik pagalbines pajėgas.

Ji pabėgo į naujai pastatytą romėnų tvirtovę Devoje (Česteryje) ir paliko Brigantiją Venucijui, kuris valdė neilgai, kol romėnai galiausiai jį išstūmė.

Kas nutiko Kartimanduei po jos atvykimo į Devą, nežinoma.

XX a. aštuntajame dešimtmetyje Stanviko geležies amžiaus forte, esančiame už 8 mylių į šiaurę nuo Ričmondo, Jorkšyre, atlikti kasinėjimai leido daryti išvadą, kad šis fortas tikriausiai buvo Kartimandua sostinė ir pagrindinė gyvenvietė. 1843 m. už pusės mylios nuo Stanviko esančiame Melsonbyje buvo rastas 140 metalinių dirbinių rinkinys, žinomas kaip Stanviko lobis. Tarp radinių buvo keturi komplektai arklių pakinktų vežimams.