Viktorijos laikais žmones žavėjo sero Walterio Scotto romanai, kuriuose buvo vaizduojamas Rob Roy'us - narsus ir riteriškas nusikaltėlis.

Žinoma, tiesa buvo šiek tiek mažiau spalvinga.

Šimtmečius Škotijos Trosacho apylinkes siaubė "laukiniai Makgregorai" - gyvulių grobstytojai ir plėšikai.

Garsiausias arba liūdniausiai pagarsėjęs klano narys buvo Robertas Makgregoras, kuris dėl savo raudonų garbanotų plaukų šukuosenos anksti gavo Rojaus vardą.

Laukiniai Makgregorai užsidirbo savo vardą ir pragyvenimo šaltinį iš "gyvulių kėlimo" ir pinigų išviliojimo iš žmonių mainais už apsaugą nuo vagių.

XVIII a. pradžioje Rob Roy MacGregor sukūrė klestinčią apsaugą, iš ūkininkų imdamas vidutiniškai 5 proc. metinės nuomos mokesčio sumos, kad užtikrintų jų galvijų saugumą.

Jis visiškai kontroliavo kitus plėšikus Argyllyje, Stirlinge ir Perte, todėl galėjo garantuoti, kad visi iš jo klientų pavogti galvijai bus jiems grąžinti.

Tie, kurie nesumokėjo, gailėjosi, nes jis iš jų atėmė viską, ką jie turėjo.

Robojus nebuvo tas žmogus, su kuriuo galima ginčytis!

1691 m. jis vadovavo reidui žemumų Kipeno parapijoje, tačiau ankstyvosios jo gyvenimo dienos prabėgo ramiai - jis dirbo vežėju, pirko ir pardavinėjo aukštaičių galvijus, globojamas Montrozės hercogo.

Tačiau 1712-ieji nebuvo geri metai, ir Robrojus prarado didžiąją dalį savo kapitalo, nes galvijų rinkoje buvo "nuosmukis". Tačiau jis nesutriko ir pabėgo su 1 000 svarų sterlingų, kuriuos į verslą investavo įvairūs vadai, ir tapo galvijų vagimi.

Jis pavogė didžiąją dalį galvijų iš savo ankstesnio geradario, Montrozės hercogo.

Kunigaikštis dėl to nebuvo patenkintas, ypač dėl to, kad jo užkietėjęs priešas Argelio kunigaikštis rėmė Robojų ir suteikė jam prieglobstį Glenshiroje, netoli Inverario. Montrozė atkeršijo užgrobdamas Makgregoro namus ir išvarydamas jo žmoną bei keturis mažamečius sūnus į žiemos gilumą.

Po jo annus horribilis 1712 m. Rob Roy buvo apkaltintas nesąžiningu bankrotu, o 1715 m. jis buvo surastas Šerifmuire, sekdamas paskui nuverstųjų Stiuartų sukilėlių armiją ir kantriai laukdamas bet kokio grobio, kurį galėjo gauti.

Galas atėjo, kai 1717 m. jis turėjo pasiduoti Atolo kunigaikščiui, bet jam pavyko pabėgti, tikriausiai saugant Argilo kunigaikščiui. Tačiau galiausiai Robrojus buvo sugautas ir vėl įkalintas.

1727 m., kai turėjo būti išvežtas į Barbadosą, jis gavo karaliaus Jurgio I malonę ir nusprendė, kad jam laikas įsikurti, nes jis nemažėjo (buvo įpusėjęs penktąjį dešimtmetį).

Taip jis ir padarė ir visą likusį gyvenimą gyveno kaip taikus, įstatymų besilaikantis pilietis... na, neskaitant keistų dvikovų.

To negalima pasakyti apie jo smurtaujančius sūnus Džeimsą ir Robą Oigą (Robertą Jaunesnįjį), bet tai jau kita istorija!