Dauguma mūsų įsivaizduoja fėjas kaip mažytes būtybes, skraidančias ant žvilgančių sparnų ir mojuojančias stebuklinga lazdele, tačiau istorija ir folkloras pasakoja ką kita.

Kai tikėjimas fėjomis buvo paplitęs, dauguma žmonių nemėgo jų minėti vardu, todėl vadino jas kitais vardais: Mažieji žmonės arba Paslėpti žmonės.

Tikėjimas fėjomis aiškinamas įvairiai: vieni sako, kad jos yra tarsi vaiduokliai, mirusiųjų dvasios arba puolę angelai, kurie nebuvo nei pakankamai blogi pragarui, nei pakankamai geri dangui.

Egzistuoja šimtai skirtingų rūšių fėjų - vienos jų yra smulkios būtybės, kitos groteskiškos, kai kurios gali skraidyti, o visos gali atsirasti ir išnykti savo nuožiūra.

Seniausias Anglijoje užfiksuotas fėjas XIII a. pirmą kartą aprašė istorikas Gervazas iš Tilberio.

Brauniai ir kiti hobgoblinai (nuotraukoje dešinėje) yra fėjos sargės. Jie yra naudingi ir atlieka namų ruošos bei pašalinius darbus namuose. Aberdynšyre, Škotijoje, jie bjauriai atrodo, nes neturi atskirų kojų pirštų, o Škotijos žemumose vietoj nosies turi skylę!

Banšės yra mažiau paplitusios ir grėsmingesnės, jos paprastai pasirodo tik tada, kai pranašauja tragediją. Aukštaičių tradicijoje "Washher-by-the-Ford" - voratinklinė, viena šnerve ir dantukais apsiginklavusi ragana - matoma tik skalbianti krauju suteptus drabužius, kai vyrus ištinka smurtinė mirtis!

Goblinai ir vabalai visada yra piktybiniai - jei įmanoma, venkite jų!

Dauguma gamtos fėjų galbūt yra ikikrikščioniškųjų dievų ir deivių palikuonys arba medžių ir upelių dvasios.

Juodoji Annis, mėlynakė ragana, kuri gyvena Danės kalvose Lesteršyre, ir Švelnioji Annis, valdanti audras Škotijos žemumose, galbūt yra kilusios iš keltų deivės Danu, Airijos urvinių fėjų motinos. Mergelės ir undinės, upių dvasios ir tvenkinių dvasios yra labiausiai paplitusios gamtos fėjos.

Pelkių dujos sukuria virš pelkėtos žemės sklandančias liepsneles, dėl kurių ir atsirado tikėjimas Džeko Žibintuvėliu. Džeko Žibintuvėlis, arba Vilis Žibintas, yra labai pavojinga fėja, persekiojanti pelkėtą žemę ir viliojanti neatsargius keliautojus į mirtį pelkėse!

Dar 1962 m. Somerseto ūkininko žmona pasakojo, kaip pasiklydusi Berkšyro kalvose ji pasuko teisingu keliu, o į teisingą kelią ją nukreipė mažas vyriškis žaliais drabužiais, kuris staiga pasirodė prie jos alkūnės ir dingo!

Kornvalyje atostogaujanti moteris su dukra susidūrė su mažu žaliu žmogeliuku su smailu gobtuvu ir ausimis. Jos taip išsigando, kad sustingusios iš siaubo nubėgo į keltą. Dar vienas XX a. liudininkų pasakojimas - taigi, ar mes tikime fėjomis, įdomu!