Velingtono kunigaikštis, bene didžiausias Didžiosios Britanijos karinis didvyris, savo motinos akimis buvo nelaimingas!

Artūrą Velslį jo motina Morningtono grafienė laikė nepatogiu vaiku. Ji pareiškė: "Prisiekiu Dievui, kad nežinau, ką darysiu su savo nepatogiu sūnumi Artūru." Kaip gali klysti motina?

Du jo vyresnieji broliai puikiai mokėsi Etono mokykloje, o jis - ne, todėl jis buvo išsiųstas į Prancūzijos karo akademiją, tikintis, kad taps "tinkamu" kareiviu. Prireikė kelerių metų, kol atsiskleidė jo karinis talentas, bet 1787 m. jis buvo paskirtas į kariuomenę, o paskui, padedamas šeimos įtakos ir kelerius metus praleidęs Airijoje, tapo britų pajėgų vadu priešMaratų kunigaikščiai Indijoje 1803 m.

1805 m. Wellesley grįžo namo, gavo riterio titulą, vedė savo vaikystės meilę Kitty Packenham ir pateko į Bendruomenių rūmus.

Tuo metu Didžiosios Britanijos indėlis į karą su Napoleonu daugiausia buvo sėkmingos jūrų pajėgos, tačiau Pusiasalio kare britų kariuomenė dalyvavo kur kas didesniu mastu. Šis karas padarė Arthurą Wellesley didvyriu.

1809 m. jis nuvyko į Portugaliją ir, padedamas portugalų bei ispanų partizanų, 1814 m. išvijo prancūzus ir persekiojo priešą Prancūzijoje. 1809 m. Napoleonas abdikavo ir buvo išsiųstas į tremtį Elbos saloje. Visuomenės sveikinamas kaip tautos didvyris užkariautojas, Arthuras Wellesley buvo apdovanotas Velingtono hercogo titulu.

Kitais metais Napoleonas pabėgo iš Elbos ir grįžo į Prancūziją, kur vėl ėmė kontroliuoti vyriausybę ir kariuomenę. 1815 m. birželį jis įžygiavo į Belgiją, kur stovyklavo britų ir prūsų kariuomenės.

Birželio 18 d. Vaterlo vietovėje prancūzų ir britų kariuomenės susitiko lemiamame mūšyje. Velingtonas sudavė Napoleonui triuškinantį pralaimėjimą, tačiau pergalė pareikalavo stulbinamo skaičiaus gyvybių. Sakoma, kad Velingtonas verkė, kai sužinojo, kiek vyrų tą dieną žuvo. Britai patyrė 15 000, o prancūzai - 40 000 aukų.

Tai buvo paskutinis Velingtono mūšis. 1828 m. jis grįžo į Angliją ir vėl pradėjo politinę karjerą, galiausiai tapo ministru pirmininku.

"Geležinis kunigaikštis" nebuvo žmogus, kurį kas nors dominuoja ar kuriam kas nors grasina, o jo atsakymas atstumtai meilužei, grasinusiai paviešinti jai rašytus meilės laiškus, buvo toks: "Paskelbk ir būk prakeiktas!"

Karalienė Viktorija juo labai pasitikėjo, ir kai ji susirūpino dėl žvirblių, kurie susisuko lizdus ant iš dalies baigtų statyti Krištolo rūmų stogo, paprašė jo patarimo, kaip jų atsikratyti. Velingtono atsakymas buvo trumpas ir tikslus: "Žvirbliai, ponia." Jis buvo teisus, nes, karalienei atidarius Krištolo rūmus, jie visi išskrido!

1852 m. jis mirė Walmerio pilyje Kente, kur jam buvo surengtos valstybinės laidotuvės. Tai buvo didinga ceremonija, deramai pagerbianti didįjį karo didvyrį. Geležinis kunigaikštis palaidotas Šv. Pauliaus katedroje šalia kito britų didvyrio, admirolo lordo Nelsono.

Velingtono motina negalėjo labiau klysti dėl savo jauniausiojo sūnaus!